Leono Ašmanto duktė Jurga ir anūkas Andrius mielai kartu su juo eina pasivaikščioti po Vilniaus centrą M. Juknevičiūtės nuotr.

JAV kosmoso 

programose 
praverčia lietuvio mintys

Rūta STATIKAITĖ

Ekstra, 2005 08 16–21

Pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos energetikos ministras prof. Leonas Ašmantas Vilniuje gyvena Fizikų gatvėje. Tai - įdomus sutapimas: L. Ašmantas susijęs su fizika, penkių knygų apie šilumos masės mainus sudėtingos formos kanaluose bendraautoris. Trys šių knygų išverstos į anglų kalbą ir išleistos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pastaroji - prieš porą metų. L. Ašmanto, kuris 1987 metais apsigynė habilituoto daktaro disertaciją, moksliniai tyrimai ir sukaupta informacija itin sudomino JAV kosminių erdvėlaivių kūrėjus. Nieko nuostabaus – L. Ašmantas didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo slaptoje sovietinių erdvėlaivių kūrimo programoje, tyrė šilumos masės kaitos procesus specialiai kosminiams laivams kuriamuose branduoliniuose reaktoriuose.

– Visas mano darbas buvo orientuotas į programą, susijusią su skrydžiu į Marsą, – interviu „Ekstrai“ teigė Leonas Ašmantas. – Tyriau labai nedidelę šios programos dalelę – šilumos masės mainus branduolinio reaktoriaus kanaluose. Branduolinis reaktorius veikia kaip raketos variklis, vėliau – kaip elektros energijos tiekėjas erdvėlaiviui. Su tuo buvo susiję visi mano darbai.

Gana vėlai išspausdinau savo pirmus mokslo darbus, nes ataskaitos buvo su grifu „slapta“. Juk dirbau kosmoso programoje. Vėliau natūriniai bandymai Kazachstane parodė, jog reaktorius buvo tinkamai sukonstruotas, tačiau Sovietų Sąjungoje numatytiems tikslams nenaudojamas. Vėliau Rusija tuos duomenis, tarp jų ir mano tyrimus, kurie buvo kuriami po slaptumo skraiste, pardavė Amerikai.

– Neatsitiktinai pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais pradėjęs vadovauti Energetikos ministerijai jūs itin daug dėmesio skyrėte atominei energetikai?

L. Ašmantas 1991 metais prie statomos Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės Nuotr. iš asmeninio archyvo

– Su Ignalinos atomine elektrine esu susijęs nuo pat jos sumanymo pradžios – buvau išsiųstas mokytis į Maskvos energetikos institutą. Grįžęs po studijų buvau žemiausias sąsajų grandyje, tad man teko kurti pirmuosius įvairių raštų juodraščių variantus. Beje, pagal pirminį sumanymą atominė elektrinė turėjo būti statoma ne Ignalinos rajone, o dabartiniuose Elektrėnuose – tarp Vilniaus ir Kauno.

– O kodėl vėliau tos minties atsisakyta?

– Tuo metu nebuvo iki galo pasirengta įgyvendinti tuos projektus – tai viena. O antras dalykas – Lietuvos partiniai vadovai baiminosi, kad naujos technologijos nėra pakankamai patikimos. Avarija atominėje elektrinėje, jei ji būtų stovėjusi šalies viduryje, būtų galėjusi pridaryti daug bėdos. Viskas išsisprendė savaime, kai Sovietų Sąjungoje buvo atrasta daug naujų gamtinių dujų telkinių – apsispręsta, kad Elektrėnuose bus statoma šiluminė elektrinė. O atominei vėliau rasta vieta prie Drūkšių ežero.

– Energetikos ministras buvote nuo 1990 metų kovo iki 1993 metų balandžio, per tą laiką pasikeitė penkios vyriausybės, pradedant pirmąja Kazimieros Prunskienės, baigiant penktąja Bronislovo Lubio. Nuo ko pradėjote palikęs ministro kėdę ir tapęs paprastu piliečiu?

– Išėjęs iš ministrų ieškojau veiklos, kur būtų gaminamas produktas. Pradėjau dirbti bendrovėje „Pemco“, įmonės investuotojai buvo užsieniečiai. Įkūrėme tepalų gamyklą Klaipėdoje, tepalų išpilstymo įmonę Elektrėnuose, iš viso įmonėje dirbo apie 100 žmonių. Kodėl susidomėjau tepalais? Ogi man, kaip ministrui, per Lietuvos blokadą 1992 metais pati didžiausia problema buvo tepalai. Antra – per oficialų vizitą Norvegijoje atsiliepta į mano kvietimą. O dabar esu vienas UAB „Elgama elektronika“ steigėjų, nuo 1997 metų – valdybos pirmininkas. Įmonė gamina daugiafunkcinius elektrininius elektros skaitiklius, sudėtingumu prilygstančius nešiojamam kompiuteriui. Sutelkėme intelektualines Lietuvos pajėgas ir su skaitikliais sėkmingai konkuruojame Europos rinkoje, Pietų Amerikoje. O juk 1993 metais steigiant įmonę tai buvo plyno lauko investicija. Nieko neprivatizavome, viską kūrėme patys nuo pat pradžių. Man suteikia daug džiaugsmo ir malonumo tas darbas ir, aišku, priedas prie pensijos.

– Jūsų erdviame šiuolaikiškame name pilna vaikų, bet nemanau, kad gyventumėte su vaikais ir anūkais.

– Gyvename dviese su žmona, susituokėme prieš 43 metus. O dvi dukterys ir trys anūkai dažnai aplanko mus. Mėgstu, kai namuose būna vaikų, žiūrėdamas į juos jautiesi laimingas, lyg žiūrėtum į plazdenančią ugnį ar tekantį vandenį. Šiais metais man svarbu pasiruošti mano tėvo Andriaus Ašmanto, Lietuvai nusipelnusio prieškario kalbininko, pedagogo ir publicisto, mirusio 1941 metais, 100-osioms gimimo metinėms. Parengtas jo straipsnių pedagogikos darbų rinkinys. Susitariau su Švietimo ministerija, kad išspausdinus knygą po vieną egzempliorių nemokamai išdalysiu Lietuvos mokykloms. Tėvo mintys iki šiol aktualios. O man svarbu atlikti savo, kaip sūnaus, pareigą. Galbūt tai bus paskutinė spaudai parengta knyga, nors turiu siūlymų išleisti antrą prieš dešimt metų pasirodžiusios mano knygos „Laisvės skausmas“ leidimą.