Paprastas aplankas su piršto storio popierių šūsnimi, kurį 2004 metų pavasarį Amerikos Prinstono universitete tarp dulkėtų rankraščių aptiko bibliotekininkas Alfredas Bushas, turėjo intriguojamą pavadinimą: „Pašnekesiai su Einsteinu“. A. Bushas susijaudinęs ėmė sklaidyti chronologiškai sutvarkytą bylą.

Pirmojo įrašo data buvo 1953 m. spalio 14 d.: „Šiandien turėjau svečią iš Berno. Tikrą bernietį“. Užrašai baigėsi 1955 metais, artėjančios Alberto Einsteino mirties nuojauta. Be abejonės: A. Bushas surado pradingusius Johannos Fantovos, ilgametės Alberto Einsteino meilužės, užrašus. „Negaišdamas nubėgau pas savo viršininką, parodžiau jam popierius, ir mums iškart pasidarė aišku, kad rankose turime istoriškai vertingus dokumentus“. 

Rastas 62 puslapių rankraštis atskleidžia tikslų šimtmečio genijaus paskutinių aštuoniolikos gyvenimo mėnesių paveikslą, kasdienines aistringo tyrinėtojo bėdas ir troškimus bei savotiškas jo politines pažiūras. J. Fantovos dienoraštis ir kiti neseniai publikuoti dokumentai liudija apie ekscentriko charakterio keistenybes. A. Einsteino palikimo valdytojai sugebėjo ištisus dešimtmečius saugoti, kad į viešumą neiškiltų jokios ne itin palankiai mokslininko gyvenimą nušviečiančios detalės. Kiekvienam, kuris bandė pajudinti A. Einsteino paminklą, anot biografų Rogero Highfieldo ir Paulo Cartero, visaip trukdyta: „Svarbūs informacijos šaltiniai buvo arba slepiami, arba cenzūruojami“.

Viename laiške J. Fantovai pats A. Einsteinas save ironiškai tituluoja „Žydų šventuoju“. Jo sekretorė ir palikimo valdytoja Helen Dukas padarė viską, kad išsaugotų jam šventojo aureolę po mirties. Net mokslininko įvaikinta anūkė Evelyn Einstein pripažįsta, kad Hebrajų universitetas Jeruzalėje vis dar laiko po užraktu nemažai įdomios medžiagos.

Bet iš naujai atrastų dokumentų, daugybės publikuojamų straipsnių galima susidaryti daugmaž nenuglaistytą reikšmingiausio naujųjų laikų mokslininko portretą su iki šiol nežinomais niuansais. Mat A. Einsteino epochinių darbų, kurie 1905-aisiais – „stebuklų metais“ – padarė perversmą ne tik visoje fizikoje, bet ir žmonijos pasaulėžiūroje, šimtmečio jubiliejus paskatino vėl gyvai susidomėti mokslininko asmenybe.

 Albertas Einsteinas, gimęs 1879 m. Ulme ir miręs 1955 m. Prinstone, taip ir liko mįslingas šviesulys tiek kaip mokslininkas, tiek kaip privatus asmuo. Stebina jo teorijų painumas ir jų sensacingas poveikis mūsų mąstymui. Milžiniškos slaptųjų tarnybų bylos apie politinę mokslininko veiklą praplečia jo paveikslą, kaip ir dienoraščiai, prisiminimai, laiškai, leidžiantys žvilgtelėti į genialaus keistuolio asmeninių santykių raizginį. Be dviejų žmonų, jis dešimtmečius palaikė daugybę šalutinių ryšių, jo emocijos svyravo nuo vaikiškų svaičiojimų iki neapykantos bei paniekos moterims.

„Labai ačiū, brangioji, už Jūsų širdingą laiškutį, kuris mane padarė be galo laimingą“, – meilikauja paauglys Albertas savo jaunystės draugei Marie. 23 metų jis veda pasiturinčioje šeimoje išaugusią serbę studijų draugę Milevą Marič – prieš jos motinos valią!

Šeimos tėvas A. Einsteinas

Mileva pagimdo jam tris vaikus ir kenčia vienatvę šalia garsėjančio mokslininko. Po kelerių laimingų metų A. Einsteinas jaučia tik panieką dėl įgimto klubo defekto šlubčiojančiai Milevai. Savo laiškuose jis ją vadina „nenusakomo bjaurumo“ moterimi ir emocingai aiškina jos depresijas: „(...) jeigu jai, o tai gana tikėtina, yra smegenų tuberkuliozė, tai greita pabaiga būtų geriau už ilgą kančią“.

Geriausios jam atrodo tik tos moterys, kurios yra už saugaus nuotolio, – tai galima pasakyti beveik apie visas jo vėlesnes drauges. Jos gyvena visai kitame, kur kas paprastesniame, pasaulyje nei teoretiko fiziko. Nesuskaičiuojamose eilėse, laiškuose ir telefono pokalbiuose jo širdis atsiveria tik kruopščiai dozuotiems meilės prisipažinimams. Antroji žmona – Elsa, jo manymu, turinti didelių privalumų: „Jei tu man dieviškai padeklamuotum gražiausią eilėraštį, tai džiaugsmas, kurį aš patirsiu, niekaip neprilygs tam, kurį pajutau, kai tu patiekei man savo keptų voveraičių su žąsienos spirgučiais“.

Iširusi santuoka. Po kelerių laimingų metų 1919 m. A. Einsteinas išsiskyrė su žmona Mileva.

Netikėti jausmų protrūkiai, erotika, ekstazė arba bent jau patikima vaikiška meilė? Nieko panašaus. „Aš esu tikras atsiskyrėlis, kuris niekada visa širdimi nepriklausė nei valstybei, nei tėvynei, nei draugų ratui, net savo šeimai“, – prisipažino jis 1930 metais. Jis mėgdavo papostringauti A. Schopenhauerio maniera, tvirtindamas, jog „moterys, apskritai paėmus, yra ir lieka kiečiausi ir nepataisomi filisteriai“.

Pats A. Einsteinas nė kiek neslėpė, kad jo tikroji meilė yra skirta diferencialinėms lygtims arba pasaulio politinėms problemoms spręsti ir kad jis „gana gėdingai nesugeba susidoroti su savo, kaip sutuoktinio, vaidmeniu“. Tačiau jo charakterio trūkumai niekada nekliudė pasauliui juo žavėtis. Iki šių dienų spausdinamos biografijos, planuojamos parodos, paskaitos ir televizijos filmai žymiajam mąstytojui, mokslininkui ir aistringam pacifistui pagerbti.

Pats garbinamasis tuo tik stebėtųsi. Jis nekentė asmenybės kulto.

Nuostabūs metai

Keturi trumpais laiko tarpsniais 1905 metais paskelbti darbai nulėmė A. Einsteino mokslinę šlovę. Šviesos paslaptis Pirmasis šių epochos veikalų „Apie euristinį požiūrį, susijusį su šviesos atsiradimu ir kitimu“, išspausdintas 1905 metų kovo mėnesį, nagrinėja vadinamąjį fotoelektrinį efektą. XIX a. mokslininkai šviesą laikė elektromagnetine banga, kuri nenutrūkstamai sklinda erdvėje. Tačiau 1900 metais fizikas Maxas Planckas pristatė savo spinduliavimo formulę, paskatinusią samprotavimus, jog šiluma ir šviesa, kurią skleidžia karšti kūnai, turėtų būti smulkių, viena nuo kitos nepriklausančių dalelyčių srovė. Tik taip jis galėjo suderinti savo formulę su atitinkamais eksperimentų rezultatais. M. Planckas tuo tarpu šiuos kvantais vadinamus energetinius paketus laikė nerealiais. A. Einsteinas pasigriebė M. Plancko idėją aiškindamas fotoefektą. Kaip parodė bandymai, šviesos spinduliai, pataikę ant metalo paviršiaus, išskiria elektronus, tad susidaro elektros srovė. Tik „erdvės taškuose lokalizuoti energijos kvantai“, aiškino A. Einsteinas, galį tai padaryti. Šviesos dalelytės, anot jo išvados, esančios visai realios. Šviesa gali tuo pat metu būti bangų ir dalelyčių pobūdžio. Šis dualizmas trečiajame dešimtmetyje tapo naujai pagrįstos kvantinės fizikos pagrindu. Viename laiške savo draugui Conradui Habichtui Einsteinas šį darbą pavadino „labai revoliucingu“. Iš tikrųjų 1921 metais mokslininkas gavo už jį Nobelio premiją. Jis nulėmė tokius technikos laimėjimus kaip lazeriai, saulės elementai ir skaitmeninės kameros. Naujas mikropasaulis Gegužės mėnesį A. Einsteinas paskelbė antrąjį darbą. 1827 metais škotų botanikas Robertas Brownas per mikroskopą buvo pastebėjęs, kaip vandenyje plaukiojančios žiedadulkės atlieka chaotišką zigzagų šokį. A. Einsteinas išplėtojo teorinį modelį, kuriuo parodė, jog šį Browno judėjimą turinčios sukelti molekulės, kurios nuolat susidaužia su žiedadulkėmis. Judėjimo energiją jos imančios iš šilumos. Savo darbu „Apie molekulinės kinetinės šilumos teorijos paskatintą stovinčių skysčių suspenduotų dalelių judėjimą“ jis įrodė, kad atomai ir molekulės iš tikrųjų egzistuoja, nors tuo tais laikais netikėta. Viskas yra reliatyvu Po mėnesio publikuotu trečiuoju darbu „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“ A. Einsteinas pagrindė naują fizikinį pasaulėvaizdį. Jį sudaro vėliau pavadinta specialioji reliatyvumo teorija. Iki tol erdvė ir laikas buvo laikomi absoliučiais, įvykiai visatoje – pavyzdžiui, žvaigždžių ir planetų judėjimas – pagal nekintamo erdvėlaikio supratimą vyko tarsi scenoje. Tačiau A. Einsteinas atrado, kad abu dydžiai reliatyviai kinta judant atskaitos sistemai. Išeities taškas buvo jo svarstymai apie šviesos prigimtį. Ką matys stebėtojas, klausė jis savęs, judantis šviesos greičiu paskui šviesos spindulį? Žinomos teorijos atsakymo nedavė. Todėl A. Einsteinas ieškojo naujų sprendimo būdų. Impulsą sprendimui davė garsusis 1887 metais JAV mokslininkų Alberto Michelsono ir Edwardo Morley atliktas šviesos greičio matavimo eksperimentas. Tada buvo spėjama, kad šviesos bangos sklinda per aplinką – eterį – kaip garso bangos ore ir jūros bangos vandenyje. Eteris turi būti reliatyviai ramybės būsenos, palyginti su Žeme, kuri jį skrodžia. Tuomet šviesa Žemės judėjimo kryptimi turėtų judėti kitu greičiu nei statmenai į ją, nes šviesos bangos ir planetos greitis ta pačia jų judėjimo kryptimi turėtų sumuotis. Iš A. Michelsono ir E. Morley bandymo paaiškėjo, kad šviesos greitis visomis erdvės kryptimis lieka pastovus. Šviesa, kaip pasirodė, vakuume juda nuolat 300 000 kilometrų per sekundę greičiu nepriklausomai nuo šviesos šaltinio ir stebėtojo santykio. Todėl negali būti jokio eterio. Kartu buvo aišku, kad šviesos greitis sudaro viršutinę visų kūnų ir fizikinių signalų judėjimo ribą. A. Einsteinas iš to padarė išvadą, kad erdvė ir laikas stebėtojui judant turėtų reliatyviai kisti lyginant su atsparos sistema, ir tuo daugiau, kuo labiau jis priartėja prie šviesos greičio – tai sugriovė pirmiausia britų fiziko Isaaco Newtono pagrįstą pasaulėvaizdį, kuriame laikas ir erdvė laikomi absoliučiais dydžiais. Naujas požiūris atvedė prie tariamai paradoksalių fenomenų. Pavyzdžiui, per skrydį beveik šviesos greičiu sutrumpėja (vadinamoji ilgių kontrakcija) ir pasunkėja daiktai, taip pat laikas bėga lėčiau, tad laikrodžiai eina lėčiau. Ši „laiko dilatacija“ buvo įrodyta atominių laikrodžių palydovuose ir lėktuvuose eigos skirtumais, lyginant juos su stacionariais laikrodžiais Žemėje. Išvada iš specialiosios reliatyvumo teorijos buvo dvynių paradoksas: vienas žmogus per artimą šviesos greičiui skrydį kosmose mažiau pasens nei jo Žemėje likęs dvynys. Atsisveikinimas su Žeme. Vienas žmogus išskrenda į kosmosą milžinišku greičiu: 75 proc. šviesos greičio. Lieka jo dvynys brolis. Sugrįžimas iš visatos. Po 60 metų astronautas nusileidžia į Žemę. Dėl laiko išplėtimo jis paseno tik 40 metų – 20 metų mažiau už brolį dvynį. Energingas pažinimas Ketvirtasis rugsėjo mėnesį publikuotas veikalas „Ar kūno inercija priklauso nuo jo turimos energijos?“ užbaigė stebuklų metus. Jame A. Einsteinas nagrinėja masės ir energijos sąryšį. Jis pastebėjo, kad abi yra lygiavertės (ekvivalentiškos) ir esant atitinkamoms sąlygoms viena gali pereiti į kitą. Šią formulę užrašė A. Einsteinas Šį pakeitimą nusako ekvivalencijos formulė E=mc2 – bene žymiausia fizikinė lygtis pasaulyje (c=šviesos greitis). A. Einsteinas šie lygtį išvedė iš specialiosios reliatyvumo teorijos. Jis apskaičiavo elektronų, kuriuos pagreitina elektrinis laukas, energijos kiekį. Net mažiausios masės turi milžiniškus energijos kiekius. Tai pravertė mokslininkams, kurie tyrinėjo branduolinę sintezę ir kūrė branduolinius ginklus.

„Kas yra, kad manęs niekas nesupranta ir visi mėgsta“, – svarstė jis prieš 60 metų. Per tą laiką mažai kas pasikeitė. Mokslininkai pagarbiai stovi prieš drąsų minčių paminklą, kurį jiems paliko didmeistris. „Turi prabėgti milijonai tuščių pasaulio valandų, kol išmuša viena tikrųjų – istorinė, astronominė žmonijos valanda“, – stebėjosi jo amžininkas Stefanas Zweigas, kad genialūs momentai būna tokie reti. Bet A. Einsteinas turėjo gerokai daugiau nei vieną astronominę nušvitimo valandą. Per du savo kūrybingiausius dešimtmečius jis apvertė aukštyn kojom pagrindinius fizikos principus. Net daugumai mokslininkų nesuprantama, kaip jis sugebėjo padaryti tokį šuolį iš senojo mechaninio pasaulio modelio į reliatyvumo teoriją ir kvantinę mechaniką. „Nieko panašaus daugiau nėra buvę“, – konstatuoja Brianas Greene'as, vienas žymiausių Niujorko Kolumbijos universitetų fizikų.

Prie pasaulio formulės (universaliosios laukų teorijos, sujungiančios į vieną lygtį visas fizikines jėgas), kurios A. Einsteinas bergždžiai ieškojo likusį gyvenimą, trys mokslininkų kartos po jo dar neįstengė nė priartėti. Šiuolaikinio mokslo – nuo naujausių atominės ir branduolinės fizikos mikrokosmoso tyrinėjimų iki visatos atsiradimo ir išplitimo teorijų – be A. Einsteino sukurtų pagrindų būtų neįmanoma įsivaizduoti. Jis laikomas didžiausiu naujųjų amžių korifėjumi, teisėtu Galilėjaus, Koperniko, Keplerio ir Newtono įpėdiniu. Bet kas taps A. Einsteino įpėdiniu trečiajame tūkstantmetyje? „Galbūt mums pririeks 100 Einsteinų“, – spėlioja Brianas Greene'as.

Gausi A. Einsteino tyrinėtojų gildija bando atskleisti jo intelekto fenomeną, studijuoja dešimtis tūkstančių dokumentų ir laiškų, anatomai tyrinėja užkonservuotas jo smegenis. Kas nulėmė tokią jo sėkmę? Drąsus protas? Charizma per disputus ir paskaitas? Stulbinantis sugebėjimas susikoncentruoti? Kad iškeltų mokslą iš duobės, reikėjo kur kas daugiau: pirmiausia nesiskaityti su tradicijomis, įprastomis elgesio normomis, taisyklėmis, viršininkais ir autoritetais bei turėti sveikos savimonės. Pavyzdžiui, jis buvo tiek įsitikinęs, jog gaus Nobelio premiją, kad įtraukė galimus premijos pinigus į skyrybų sutartį su savo pirmąja žmona. 120 000 Švedijos kronų jis pasiūlė Milevai dar 1918-aisiais - trejais metais anksčiau, nei jį apdovanojo Nobelio komitetas.

Kitas svarbus A. Einsteino charakterio bruožas, padėjęs jam prasimušti  pro mokslininkų užkardą, buvo atkaklumas ir užsispyrimas, įsitikinęs Jürgenas Rennas iš Maxo Plancko mokslo istorijos instituto: „Prūsijos akademija, pakeitusi jį dėstyti, neįžvelgė šiandien garsiausių jo darbų toliaregiškumo. Net pats Maxas Planckas šviesos kvantų hipotezę laikė šiaip talentingo fiziko klaida ir skeptiškai žiūrėjo į bene didžiausią A. Einsteino mokslinį laimėjimą – bendrąją reliatyvumo teoriją“.

A. Einsteino žvaigždė galutinai patekėjo 1919 metais, tomis savaitėmis, kai Pirmojo pasaulinio karo nualintos šalys rengė Versalio sutartį. Dvi Londono karališkosios draugijos ekspedicijos per gegužės 29 dienos saulės užtemimą pateikia įtikinamų bendrosios reliatyvumo teorijos įrodymų. Mokslininko gyvenime prasideda reikšmingas lūžis. Tik specialistų sluoksniuose žinomas tyrinėtojas staiga atsiduria spaudos dėmesio centre, apie jį sužino visas pasaulis. Londono „Times“ spausdina straipsnius tokiais pavadinimais: „Mokslo revoliucija“, „Naujoji visatos teorija“, „Sutriuškintas Newtono mąstymas“. Pacifistas profesorius netrukus užverčiamas laiškais ir pasiūlymais iš viso pasaulio. „Tai yra siaubinga, – prisipažįsta jis savo draugei Johannai Fantovai, – aš gaunu tiek daug laiškų, visi pasaulio pamišėliai rašo man“. Daugybė mokslininkų prašo įvertinti jų straipsnius, inteligentai varžosi dėl jo, kad galėtų jį pasikviesti. Prezidentai ir karaliai tiesia jam ranką.

Šnipas. namuose. Erdvus A. Einsteino butas Berlyne buvo naudojamas šnipinėjimo tikslams. Mokslininkas to nežinojo.

Charlie Chaplinas, Franzas Kafka, Käthe Kollwitz ir Thomas Mannas Berlyno laikais priklausė A. Einsteino draugų ratui. Ypač Vokietija didžiavosi savo sūnumi paklydėliu (1896 metais jis buvo atsisakęs Viurtembergo pilietybės ir priėmęs Šveicarijos), savo žymiąsias kalbas sakiusiu gimtąja švabų tarme.

Kai Einsteinas 1921 metais turėjo gauti Nobelio premiją už fiziką, jis buvo išvykęs į Japoniją, kur susitiko su būsimuoju imperatoriumi Hirohito. Nobelio komitetas norėjo, kaip buvo įprasta tokiais atvejais, perduoti premiją jo tėvynės pasiuntiniui. Bet kokios? Iš pradžių Vokietijai per šiurkščią diplomatinę akciją pavyko nustumti į šalį Šveicariją. Galiausiai Vokietijos atstovas Berlyne perdavė insignijas savo kolegai šveicarui, kuris jas įteikė Albertui Einsteinui. Taip 50 procentų Nobelio šlovės liko Vokietijos žemėje.

O pats mokslininkas nekentė žymaus žmogaus statuso ir pirmiausia paisydavo savų moralinių ir pasaulėžiūros interesų.

1929 metais – pasaulinės ekonomikos krizės pradžia. A. Einsteinas dalyvavo įvairiose sionistinėse akcijose. Pavyzdžiui, 1931 m. kovo mėnesį Niujorke jis sakė kalbą „American Palestine Campaign“, kuri rinko pinigus žydams apgyvendinti Palestinoje. Vokietijos generalinis konsulatas pranešė apie „savotiškos masinės isterijos protrūkius“, kai A. Einsteinas kalba susirinkusiai miniai.

Jis vengė prasidėti su partijomis, tačiau būdamas „laisvų kosmopolitinių įsitikinimų žydas“, kaip pats save vadino, A. Einsteinas 1932 metais pasirašė Bendrojo antifašistinio fronto steigimo manifestą. Tame dokumente raginam, kad „Vokietijos socialdemokratų partija ir Vokietijos komunistų partija susijungtų šiai rinkimų kovai“. Tačiau tokia politinė veikla varganoje Veimaro respublikoje su šešiais milijonais bedarbių neišvengiamai pastūmėjo A. Einsteiną į valstybės saugumo akiratį.

1926–1930 metais A. Einsteinas kelis kartus buvo susitikęs su bengalų filosofu Rabindranatu Tagore. Jie kalbėjosi ir apie Vakarų bei Rytų muziką.

Nuo trečiojo dešimtmečio Prūsijos mokslo, meno ir liaudies švietimo ministerijoje bei kitose institucijose pradėtos kaupti bylos, kurias neseniai aptiko ir literatūriškai perdirbo rašytojas Siegfriedas Grundmannas. Tarp tų dokumentų galima rasti išsamių mokslininko kelionių aprašymų, pavyzdžiui, apie 1923 metų A. Einsteino triumfo žygį per Japoniją bei 1934 metais gestapo atliktą A. Einsteino namų darbininkės Hertos Schiefelbein apklausą: „(...) Per mano darbo laikotarpį ten apsilankė labai daug asmenybių, tarp jų Gerhartas Hauptmannas, profesorius Planckas, profesorius Ehrmannas (...) ir daug kitų. Namuose nuolat lankydavosi žmonės. Ten ateidavo taip pat daug pacifistų ir sionistų“.

Nauja išvytųjų laimė. 1933 metais Albertas Einsteinas ir jo antroji žmona Elsa ilsisi prabangiame viešbutyje Palm Springse (JAV). Atgal į Vokietiją? Niekuomet!

Niūriais nacionalsocialistų laikais profesorius ėmė jausti vis stiprėjantį antisemitinį nusistatymą. Kurstytojų laikraštis „Völkischer Boebachter“ paskelbė, jog A. Einsteino mokymas neturįs mokslinės vertės, tai esąs „žydiškas mokslo apiplėšimas“ ir „kazuistinis blefas“. Viena „Antieinšteino lyga“ norėjo uždrausti „mokslo darkymą“ ir kitokį „mulkinimą“. Siekta iš Vokietijos mokslo išguiti žydus.

Populiariausia A. Einsteino nuotrauka tęsia savo gyvenimą ant kavos puodelių, marškinėlių, pašto ženklų.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje A. Einsteinas emigravo į JAV, kur galėjo mėgautis visais pasaulio piliečio privalumais, o nacistinė Vokietija tuo metu konfiskavo išvaryto mokslininko sąskaitas ir nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgdamas į Hitlerio režimo agresiją, jis net trumpam atsisakė pacifizmo ir 1939 metais nusiuntė asmeninį laišką JAV prezidentui Franklinui D. Rooseveltui siūlydamas pagreitinti atominės bombos kūrimą.

	FTB: taikiklyje: pacifistai yra įtartini. 1950 metais A. Einsteinas TV laidoje kritikuoja amerikiečių kuriamą vandenilinę bombą. JAV slaptosios tarnybos ištyrinėja jo praeitį ir aptinka šeimoje vieną sovietų šnipą.

Tačiau, nepaisant kovos už demokratiją Antrojo pasaulinio karo pradžioje, juo uoliai domėjosi Amerikos saugumo tarnybos. McCarthy eros komunistų medžiotojai specialiai tyrinėjo Berlyno laikus, kai jo butas buvo laikomas kairiųjų sluoksnių susitikimo vieta. Jo žentas Dimitri Marianoffas buvo politinės policijos demaskuotas kaip sovietų šnipas. S. Grundmannas yra įsitikinęs: „Po visko, ką mes žinome, reikia manyti, kad A. Einsteino butas buvo naudojamas šnipinėjimo tikslams“.

Ketvirtajame dešimtmetyje A. Einsteinas pasidavė vienos KGB agentės viliojimo kerams. Margarita Konenkova beveik dešimt metų palaikė ryšius su profesoriumi ir jo draugų ratu, kuriam priklausė ir Robertas Oppenheimeris, Manheteno projekto atominei bombai kurti vadovas.

Kai Margarita 1945 metais išvyko į Maskvą, 66 metų Albertas jai parašė: „Viskas čia man primena tave, (...) net ir apleista gūžta“. Tačiau slaptosios A. Einsteino veiklos nerasta.

Iš viso FTB surinko 1427 puslapius medžiagos apie A. Einsteiną ir protarpiais vis rekomendavo vyriausybei atimti iš jo pilietybę ir išsiųsti jį kaip nepageidaujamą asmenį – tačiau tai niekada nebuvo padaryta.

Lyg būtų žinojęs apie slaptųjų tarnybų atliekamus tyrimus, kurie pranoko susidomėjimą jo moksliniu darbu, prieš pat mirtį jis prisipažino savo draugei Johannai Fantovai: „Kvailių viešpatavimas yra neįveikiamas, nes jų yra tiek daug, o jų balsai skaičiuojami lygiai taip pat kaip mūsų“.

 

Antrasis pasaulėvaizdžio perversmas

Alberto Einsteinas tapo žinomas visame pasaulyje tik 1919 metais, kai jo bendroji reliatyvumo teorija buvo patvirtinta astronominiais stebėjimais. Įrodymas iš tamsos „Einsteino reliatyvumo teorija įrodyta“, – tokia žinia 1919 metų lapkričio mėnesį apskriejo pasaulį. Astronomas Arthuras Eddingtonas pateikė praėjusių metų gegužės mėnesio saulės užtemimo nuotraukų įvertinimus. Žvaigždės ties Saulės pakraščiu iš Žemės atrodė kiek pasistūmėjusios iš savo įprastų pozicijų. Būtent šį efektą buvo numatęs A. Einsteinas savo 1916 metais paskelbtoje bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Albertas Einsteinas išgarsėjo visame pasaulyje, spauda varžėsi dėl jo. Bendrąją reliatyvumo teoriją jis sukūrė kaip specialiosios reliatyvumo teorijos išplėtimą. Pastaroji lietė objektus, judančius tiesia linija pastoviu greičiu. Tačiau Newtono gravitacijos dėsnis į šiuos rėmus netilpo. Todėl A. Einsteinas ieškojo kitos teorijos, kuri apimtų ir traukos jėgą bei objektus, judančius kreiva trajektorija ir didinančius pagreitį. Tam reikalingas lygtis jis išvedė iš vokiečių matematiko Bernhardo Riemanno 1854 metais išplėtotos iškreiptų erdvių geometrijos. A. Einsteinas pastebėjo, kad gravitacija gali turėti ryšį su erdvės iškreiptumu. Ši idėja tapo bendrosios reliatyvumo teorijos branduoliu. Ir vėl buvo sugriautas pasaulėvaizdis. A. Einsteino visatoje gravitacija nebėra iš viršaus veikianti jėga, kuri traukia du kūnus. Visi objektai su mase iškreipia erdvę. Kiti kūnai juda savo keliu pagal šį išlinkimą. „Šis suvokimas buvo milžiniškas šuolis. Vieno žmogaus intelektualus laimėjimas pranoksta visus kitus XX a. fizikos laimėjimus“, – taip mokslininko indėlį įvertino Hermannas Nicolai, Alberto Einsteino instituto Golme direktorius. Per Saulės užtemimą Saulės masė nukreipia šviesą (raudona linija). Žvaigždžių šviesa erdvėlaikyje sklinda į Žemę trumpiausia linija (juodoji linija).       Prie Saulės krašto esančios žvaigždės regimai pasislenka į šonus.       Įdubimai erdvėlaikyje. Bendroji reliatyvumo teorija aiškina gravitaciją geometriškai: masės išlenkia erdvę kaip švino kamuoliukai – ištemptą guminę skraistę. Dangaus kūnai rieda vienas kito link pagal išlinkimus erdvėlaikyje. Erdvės išlinkimas iškreipia ir šviesos spindulius.   Velkama erdvė Gravitacijos spąstai. Juodoji skylė taip išlenkia erdvę, kad toji užsidaro – net šviesa nebegali išeiti. Nuo to laiko bendroji reliatyvumo teorija nulemia kosmologiją. Jos formulės nusako visatos sandarą ir veda atgal prie pirminio garso. Be to, fizikai, spręsdami tam tikras bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis, susiduria su naujais fenomenais, kurių egzistavimas kai kuriais atvejais jau pasitvirtino. Prie jų priskirtinos juodosios skylės ir vadinamieji gravitaciniai lęšiai. Pastarieji sudaro iškreiptus galaktikų atvaizdus, kurių šviesa pereina per galaktikų susibūrimo gravitacijos lauką. Toliau bendroji reliatyvumo teorija numato, kad Žemė sukdamasi vynioja erdvę aplink save kaip skraistę. Šį efektą tyrinėtojai neseniai nustatė iš palydovinių duomenų. Dar nėra įrodytos gravitacinės bangos – erdvėlaikio virpesiai, galbūt sukelti dviejų neutroninių žvaigždžių susidūrimo. Pasaulio formulės paieškos Baigęs bendrąją reliatyvumo teoriją A. Einsteinas grįžo prie kvantinės teorijos. Vis dėlto jam nepavyko kitų fizikų išplėtotos kvantinės mechanikos susieti su savo fizikiniu ir filosofiniu pasaulėvaizdžiu („Dievas nelošia kauliukais“). Vėliaus jis pradėjo ieškoti bendros laukų teorijos, kuri turėjo sujungti gravitaciją ir elektromagnetizmą. Darbas, kuris vis labiau atitolino jį nuo kolegų fizikų, nebuvo užbaigtas. Jis tapo savotišku A. Einsteino testamentu: pasaulio formulės paieškos tęsiamos iki šiol, dabar fizikai bando sujungti bendrąją reliatyvumo teoriją ir kvantų teoriją į „kvantinę gravitaciją“. Ji turėtų aprašyti visus kosmoso fenomenus, įskaitant pirminį garsą. Tačiau persilaužimo – kaip ir A. Einsteino laikais – dar neįvyko.