Tylos simfonija   

Sustok, nakties klajūne!

Tyla jau tylą groja...

Kažkas barbena: Ne!

Sapnais už lango lyja.

Kai muzika skandino

Svajonių jūroj sielą...

Kai ilgesys graudino

Beribę mintį mielą...

Kai danguj viešpatavo,

O paukščiai negiedojo...

Kai žemėj karaliavo,

O lapai nešlamėjo...

Naktis kalbėjo tylą-

Tą muziką nebylią.

Ryto šalna     

Vėl šalčio šalis sužydėjo,

Vėl gyvo aplink nematyti-

Tik šunys sustingę klajoja-

Mėnulį jie nori praryti.

Sušaldei gėlę stikle lango!

Kodėl jai neleidai pražysti?

O spalvos su saule pradingo-

Vien balta galėjai matyti.

Tikriausiai viltis net sušalo,

Bandydama meilę apginti-

Strėles ledo svaidančio šaulio

Nesugeba niekas nuvyti.

Tačiau ugnis many dar dega

Pasislėpus viltis gyvena.

Trioletas      

Ruletę įsuko likimas-

Iškart sunerimo kiekvienas.

Praskriejo nulioką raudoną-

Lošėjų budrus sumišimas.

Ruletę įsuko likimas-

Nestojo beprasmis žaidimas.

Ruletę įsuko likimas-

Iškart sunerimo kiekvienas.

Nuodėmės labirintas   

Nejaugi išgėrei

Tu kruvino pieno,

Sugundytas žalčio

Dar vakar sapnuoto.

Akimirką medžiai,

Tamsos užmigdyti,

Kaip jūra banguoti

Pradėjo grėsmingai.

Regėjai bažnyčią,

Audros suniokotą.

Ieškojai šventyklos,

Nuodų labirinte.

Skraidei tu su paukščiais

Šviesos karalystėj,

Net gintaro širdį

Svajonėj suvystei.

Norėjai užmigęs

Dievus susapnuoti-

Košmarą patyrei,

Aušros lūkuriuoji.